Nuo brangesnės šilumos neišsisuksime – už valdžios nerangumą mokės visi gyventojai

Gerą dešimtmetį nekeistos gaisrinės saugos taisyklės biokuro gamintojus varo į neviltį. Biokuro poreikis auga, bet verslininkai negali jo atsargų sukaupti tiek, kad pakaktų žiemai, – yra baudžiami už per dideles krūvas.

Biokuro poreikis auga, bet verslininkai negali jo atsargų sukaupti tiek, kad pakaktų žiemai, – yra baudžiami už per dideles krūvas.<br>P.Mantauto nuotr.
nuotr. lrytas.lt

Šiemet biokuro gamintojai vėl nusitaikė į pakeles. Kaimo vieškeliai pagaliau atsikratė iškerojusių krūmokšnių – išaugęs biokuro poreikis jų apsukas smarkiai padidino.

Kone penkmetį biokuro gamintojams nervus tampiusi Baltarusijos rinka užsivėrė, ir Lietuvos įmonės šią vasarą turi paruošti dvigubai didesnes biokuro atsargas nei anksčiau. Tačiau šio kietojo kuro nėra kur padėti, nes jų krūvų dydis sandėliuose matuojamas vos ne su liniuote. Ugniagesiai nepaglosto, jei kuras supiltas į per dideles krūvas, – baudžia už gaisrinės saugos taisyklių nesilaikymą.

Ugniagesių pateikta statistika – niūroka. Nuo 2019-ųjų sausio iki šiol Lietuvoje kilo 67 sandėlių gaisrai – ugnis įsiplieskė ten, kur buvo laikomos medienos drožlės, pjuvenos, biokuras ar briketai. Pasak ugniagesių, dėl specifinių degimo ypatybių numalšinti tokius gaisrus ypač sudėtinga. Juk pjuvenų ar biokuro krūva – lyg durpynas: žarijos jos viduje smilksta, rūksta, graužia tunelius ir vienoje vietoje užgesinus gaisro židinį jis netrukus įsiplieskia kitoje.

„Tokių sandėlių gaisrai daro didelį neigiamą poveikį ir turtui, ir gamtai, todėl ir skiriame daugiau dėmesio jų prevencijai – kontroliuojame, ar įmonės tinkamai laiko medienos pjuvenas, skiedras, biokurą“, – kodėl biokuro gamintojai nepaliekami be priežiūros, paaiškino Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos viršininkas Jūris Targonskas.

Ypač didelis gaisras kilo 2016-aisiais, kai biokuras užsidegė Radviliškio rajone esančios bendrovės „Gairelita“ saugykloje. Gaisras sukėlė ekologinę katastrofą – ugniagesiai jį gesino net 13 dienų. Per tą laiką gaisras padarė milžiniškų nuostolių gamtai, aplinkai ir žmonių sveikatai. Po šio gaisro biokuro sandėliavimo normatyvai buvo dar labiau sugriežtinti. Laikydamiesi jų per vasarą gamintojai sandėliuose gali sukaupti perpus mažiau biokuro nei anksčiau.

Svarbus kiekvienas metras

Pasak Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ direktorės Vilmos Baturo, „Gairelitoje“ gaisras išties kilo dėl priešgaisrinių normų ignoravimo: pjuvenos buvo supiltos ir suspaustos į 20–25 metrų aukščio krūvas. Taip nevalia sandėliuoti nei pjuvenų, nei žalių priemaišų turinčio biokuro – jo krūvos negali būti aukštesnės nei 5 metrai. „Biokuro gamintojai per vasarą paruošia kokybiško – sauso, žalių priemaišų neturinčio biokuro, kurį užsienio valstybėse leidžiama sandėliuoti neribojant supilamų krūvų aukščio. Sausas biokuras krūvose nekaista – negali savaime užsidegti.

O Lietuvoje patekome į aklavietę. Biokuro poreikis smarkiai padidėjo, ir ateinančiam šildymo sezonui jo turime paruošti gerokai daugiau, bet dėl sugriežtintų gaisrinės saugos reikalavimų jo laikyti nėra kur“, – kalbėjo V.Baturo. Bendrosios gaisrinės saugos taisyklės, atsižvelgus į medienos sektoriuje dirbančių įmonių prašymus, buvo pakoreguotos 2011-aisiais. Pagal jas, pjuvenas ir skiedras buvo leista sandėliuoti ne aukštesnėse kaip 8 metrų krūvose. Numatyta, koks turi būti ir jų pagrindo plotas. „2013 metais tokie pat reikalavimai buvo įteisinti ir biokurui sandėliuoti. Taigi apie 9 metus reikalavimai nei medienos pjuvenoms ar skiedroms, nei biokurui nebuvo keičiami“, – priminė J.Targonskas. Nepavyko jų pakeisti ir šiemet, nors tokių pastangų būta.

Procesas staiga nutrūko

„Kartu su PAGD kone aštuonis mėnesius derinome biokuro sandėliavimo tvarkos pokyčius. Mums pavyko sutarti dėl to, kad gaisrinės saugos taisyklėse atsirastų leidimas sausą biokurą krauti į didesnes krūvas su sąlyga, kad bus laikomasi nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, didesnio atstumo tarp krūvų. Aptarėme ir tai, kokie būtų reikalavimai krovai – laikinajam sandėliavimui. Bet taisyklių projektą gavusi Aplinkos ministerija viską užbraukė – procesas nutrūko kritiniu metu, kai būtina ruošti žiemai biokuro atsargas“, – pažymėjo V.Baturo.

Jos teigimu, tokį aplinkosaugininkų sprendimą sunku suprasti, nes technikos galimybės per dešimtmetį smarkiai pasikeitė, žmonių žinios – taip pat, bet biokuro gamintojams vis dar tenka dirbti pagal seną kurpalį. Panašiai situaciją apibūdino ir PAGD.

Pasak J.Targonsko, atsižvelgiant į „Litbiomos“ vienijamų įmonių problemas šiemet gegužę buvo parengtas vieno iš taisyklių punktų pakeitimo projektas. Jame buvo numatyta galimybė sausą biokurą sandėliuoti gerokai didesnėse krūvose nei šiuo metu: vietoj 8 metrų buvo numatytas 14 metrų krūvų aukštis, pagrindo plotis padidintas dvigubai – iki 24 metrų (ilgis neribojamas).

„Derindami projektą gavome Aplinkos ministerijos pastabas, esą siūlomi biokuro kaupų aukščio pakeitimai aplinkosauginiu požiūriu nebeatitiktų reikalavimų.

Biokuro poreikis auga, bet verslininkai negali jo atsargų sukaupti tiek, kad pakaktų žiemai, – yra baudžiami už per dideles krūvas.<br>M.Patašiaus nuotr.
nuotr. lrytas.lt

Kadangi skirtingų institucijų teisės aktai neturi prieštarauti tarpusavyje, pasiūlėme „Litbiomai“ pačiai kreiptis į Aplinkos ministeriją ir viską išsiaiškinti“, – teigė J.Targonskas.

Tai nepatiks poilsiautojams

Pasak Aplinkos ministerijos Miškų politikos grupės vyriausiosios specialistės Svetlanos Repšienės, būta ne vienos priežasties, dėl kurios ministerija negalėjo pritarti gaisrinės saugos taisyklių pakeitimui. „Viena vertus, tame projekte nebuvo pateikta biokuro laikymo problemų analizė, nebuvo net apibrėžtų sąvokų. Taip ir liko neaišku, kas ta kuro aikštelė, krovos aikštelė, atvira teritorija, krūvos pagrindo plotis.

Kol tos sąvokos neapibrėžtos, negalime tinkamai jų vertinti. Kita vertus, didelės miško kirtimo liekanų krūvos – tai ir dulkės, ir vizualinė aplinkos tarša. Vargu ar gyventojai norėtų, kad šalia jų namų visa tai atsirastų. O kai karšta ir sausa, numestas stiklas ar nuorūka gali įžiebti ugnį, tad manome, kad miško kirtimo liekanų, naudojamų biokurui gaminti, sandėliavimui projekte taip pat reikia numatyti reikalavimus. Taigi projekte daug sudedamųjų. Kol kas mes tik pateikėme savo nuomonę, tačiau galima surengti susitikimus su „Litbioma“ ir visa tai aptarti“, – sakė S.Repšienė. V.Baturo patikino, kad „Litbioma“ yra paprašiusi skirti laiką bendram susitikimui su PAGD ir Aplinkos ministerija, bet jau antras mėnuo, kai nesulaukiama atsakymo.

„Su Energetikos ministerija vyko pasitarimai dėl to, ką daryti, nes atsisakius rusiškų dujų ir pradėjus veikti Vilniaus kogeneracinei jėgainei biokuro poreikis dar labiau išaugs. Tačiau laikantis senųjų gaisrinės saugos taisyklių vasarą ruošiamo biokuro kiekį teks riboti – nutraukti keliems mėnesiams jo gamybą. Kadangi biokuro gamybos savikaina žiemą padidėja 30–50 proc., vadinasi, tai neišvengiamai pabrangintų ir šilumą“, – aiškino V.Baturo.

Paklausa sparčiai didėja

Padėtis biokuro rinkoje šiuo metu kitokia, nei būta ankstesniais metais. Anksčiau ypač daug biokuro buvo atgabenama iš Baltarusijos, jo dalis sudarė per 40 proc. poreikio. Šiuo metu tiekimo iš Baltarusijos nebėra. Lietuvoje maždaug 75 proc. centralizuotos šilumos tiekėjų ir dar didesnė dalis privačių namų ūkių šilumą gamina degindami biokurą.

„Biokuro poreikis smarkiai padidėjo, o vidinė jo tiekimo grandinė liko sutraukyta – neatlaikiusios Baltarusijos tiekėjų konkurencijos dalis biokurą gaminusių įmonių bankrutavo. Tad šiuo metu tenka suraišioti sutrūkinėjusią žaliavos tiekimo grandinę ir tuo pat metu padidinti žaliavos gamybą apie 30 proc.“, – teigė V.Baturo. Pavyzdžiui, Valstybinių miškų urėdijos padaliniai nustoję ruošti žaliavą biokurui, nes ilgą laiką iš jų tai nebuvo perkama.

Šaltinis: lrytas.lt

en_GBEN