Jau keletą metų kalbama, kad pradėjus veikti Vilniaus kogeneracinei jėgainei biomasės poreikis padidės 30 procentų. Ko gero, taip ir bus. Dar labai aiškiai pasakoma, kad staigus pokytis padidins biomasės kainą. Logiškai mąstant, tai irgi teisinga prognozė. Tačiau čia susiduriame su keistais kainų labirintais.
Iki šiol Vilnius šilumai gaminti naudojo gamtines dujas, kurios, net ir esant mažiausioms kainoms, yra beveik tris kartus brangesnės už biokurą. Iš nevilties praėjusiais metais buvo kūrenamas ir mazutas, tačiau ir jo kaina didesnė negu biokuro. Štai ir šiuo metu rinkoje biokuro kaina 2,5 karto mažesnė už dujų kainą. Tačiau jo įsigijimo keliai labiau primena klaidžiojimą klystkeliais.
Kaip tik dabar Lietuvos rinkoje susidarė biomasės perteklius, todėl nuostabą kelią į mūsų šalį iš Latvijos atkeliaujantys pirmieji biokuro traukinių sąstatai. Kyla natūralus klausimas: ar tikrai išsemtas visas Valstybinės miškų urėdijos aruodas? Negi būtina biomasę įsivežti iš svetur? Kodėl neatsižvelgiama į savo rinkos galimybes?
Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad mūsų vietinio biokuro užtektų ne tik Vilniui, bet ir likusiai Lietuvai. Svarbu, kad jis būtų perkamas tolygiai, o ne priešokiais, nuolat, o ne tik tada, kai šildymo sezonas ant nosies.
Kita aplinkybė – kaimyninių šalių rinkos ir jų įtaka Lietuvos biokuro kainoms. Žiema mums, šilumos energijos pirkėjams, nebus brangi, jeigu pernelyg sparčiai neatsigaus stagnuojančios Vokietijos, Švedijos ar Lenkijos medienos apdirbimo pramonės įmonės. Priežastys – akivaizdžios. Medienos fabrikai naudoja žaliavą, tinkamą ir biokurui, ir medienos drožlių plokščių ar celiuliozės gamybai. Štai Lenkija, kai verslas ten smarkiau įsibėgėja, superka nemažą dalį pietų ir vidurio Lietuvos medienos išteklių. Tad vos tik atsigaus kaimynų įmonės, mes tuoj pat pajusime tai savo vidaus rinkoje. Iškart biokuro žaliavos kaina šokteltų apie 40 procentų, ir per šildymo sąskaitas tą tikrai pajustumėme.
Tad kodėl, priešingai nei buvo prieš metus, biokuro žaliavos nėra sukaupta mūsų sandėliuose? Kodėl niekam nešauna į galvą dabar įsigyti pigesnės biomasės vidaus rinkoje, kad vėliau netektų dejuoti dėl pakilusios kainos?
Negalima pamiršti ir dar vienos itin svarbios aplinkybės. Apleistų žemių sklypų savininkai, kurie prieš metus į rinką „mestelėjo“ šimtus tūkstančių kubinių metrų žaliavos valydami savo dirvonuojančius laukus, atsargų jau nebeturi. Palaukės ir melioracijos grioviai kažkiek aptvarkyti, ir daugiau jų priežiūra niekam nerūpi, nes biomasės ruošimo kaina nepadengia savikainos. Tad kam tas vargas?
Visų šių prielaidų sąlygų reziumė aiškus – ar tikrai būtų labai blogai, jei biomasės kaina padidėtų bent keletu eurų ir užtikrintų minimalų atsiperkamumą? Tai tik paskatintų žaliavos atsiradimą ir stabilizuotų kuro kainą. Galbūt net nusistovėtų šioks toks kainų aukso viduriukas, leidžiantis išgyventi vietos biokuro įmonėms ir neiškeliantis šildymo kainų į gąsdinančias aukštumas.
Tokia praktika nėra nauja, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Švedijoje jėgainės su biokuro gamintojais sudaro mažiausiai 6 metų trukmės kontraktus. Gamintojai automatiškai apsaugomi nuo drastiškų kainų šuolių, jie gali planuoti investicijas į įrangą, o jėgainių valdytojai yra tikri, kad žaliavos nepritrūks ir kad miestų gyventojai nesušals. Nebijokime pasimokyti iš kaimynų. Juolab, kad turime apsčiai vietinės biokuro žaliavos, galime sukurti šimtus darbo vietų regionuose, reikia tik mažiau blaškytis ir imtis logiškų sprendimų.
Šaltinis: www.delfi.lt
LT 
EN