Šis itin daug aistrų sukėlęs šildymo sezonams finišuoja. Liko gal 1–1,5 mėnesio daugiabučių kūrenimo. Visą šią šildymo epopėją galima būtų įvardyti kaip audrą stiklinėje. Dar praėjusių metų rugsėjį buvo paskelbtas aliarmas: kainos bus milžiniškos, biokuro stigs, miestiečiai, stokite į eiles kompensacijoms socialinės rūpybos skyriuose.
Kovo viduryje galima konstatuoti: kainos buvo padorios, dalis žmonių kompensacijų tiesiog nesikreipė, o biokuro tikrai nepristigo.
Žvelgiant jau į 2023–2024 metų žiemos šildymo sezoną akivaizdu, kad vėlgi – biokuro nepristigsime, jo šalyje daugiau negu sočiai, tačiau nėra sudaryta sąlygų jo paimti iš pakelių, laukų. Apstu biokuro ir palei melioracijos griovius ar elektros perdavimo linijas. Tai ranka pasiekiami nevalyti klodai.
Praeinantį šildymo sezoną valstybinių miškininkų rodikliai kuklūs: žadėta pagaminti 400 tūkst. kubinių metrų biokuro, pavyko – 0,1 mln. mažiau.
Mūsų nuomone, valstybiniai miškininkai galėtų imtis į „čipsus“ malti perbrendusius medynus. Prieš 2–3 metus, kai biokuro kaina buvo nedidukė ir uždarbis būdavo 2–3 eurai nuo kubinio metro, galima buvo diskutuoti, ar valstybiniams miškininkams apsimoka „lįsti“ į biokuro džiungles – galbūt ištempiant viršūnes ar šakas žalos miško keliams būtų padaroma kur kas daugiau, nei gaunama naudos. Pamirškime tuos laikus.
Biokuro paklausa artimiausius 3–8 metus liks milžiniška. Užtvėrus kordonus baltarusiškam biokurui ir energetikos kainoms šovus į viršų, bene vienintelis būdas pasigaminti šilumą ir, iš dalies, generuoti elektros energiją – biokuras.
Pačiu pesimistiškiausiu scenarijumi, vien 2023 metais valstybinė miškų urėdija savo biudžetą galėtų iš biokuro papildyti nuo 21 mln. Iki 36 mln. eurų pajamų. Aišku, tai lemtų biokuro kaina. Ji praėjusiais metais nusistovėjo maždaug ties 30 eurų už kietmetrį.
Mokslininkų vertinimu, be žalos miškams kasmet miško kuro ruošos apimtis galima padidinti 1–1,5 mln. kubinių metrų. Tokiu atveju miškai nenukentėtų: medienos ištekliai ir toliau sparčiai didėtų – po 5,5–6 mln. kubinių metrų per metus, – o pūvančios fitomasės kiekis sumažėtų maždaug 12–13 procentų. Privačioms biokuro įmonėms praėjęs šildymo sezonas buvo lyg šviežio oro gurkšnis. Didėjo darbų apimtys, buvo įsigyta ne nauja, bet galinga technika krūmynams pjauti ar tarkuoti juos į biokurą. Pagaliau sektoriuje pradėjo dirbti keliais šimtais daugiau žmonių.
Logiška būtų numatyti darbų gaires ateičiai – o tai ESO linijų, pakelių valymas ir kur kas didesnis valstybinės urėdijos indėlis į biokuro gamybą. Būtent čia ir buksuojama. Stinga įstatyminių aktų, leidžiančių „paimti“ biokurą ir iš elektros linijų apsaugos zonų ar melioracijos griovių. Tenka pripažinti, kad ir valstybinei miškų urėdijai biokuro ruoša vis dar trečiaeilis uždavinys.
Lietuvių patarlė byloja: malkas ruošk vasarą, tad rengtis 2023–2024 metų šildymo sezono atidarymo šventei reikia jau dabar. O tai ir preciziškas darbų planavimas, ir biokuro sandėliavimo aikštelių įrengimas, ir pagaliau šilumos tiekimo įmonių įsitraukimas į visus parengiamuosius procesus. Tik drauge galime suvaldyti audrą stiklinėje ir karo akivaizdoje gyventojams tiekti šilumą už padorią kainą.
Šaltinis: delfi.lt
LT 
EN